Prie Didžiosios salės šoninių durų

Denis išbėgo iš salės.
Jam buvo lbj bloga.
Jis nugriuvo ant žolės. [xD]

Denis staiga atsikėlė.
-Kažkas ne taip.. -tarė.
Staiga lyg į širdy kažkas durtų.
-Tėvas..- suriko ir nubėgo į jo kabinetą.

Denis išbėgo.
Ašaros jam riedėjo per skruostus.
-Tėvę..- rėkė.
-Kodėl tu mane palikai- rėkė toliau.
Staiga prieš jį atsirado tėvo šmėkla.
-Sūnau raminkis- tarė jis ramiu balsu.
-O tėve kodėl tu mane palikai, kodėl?- rėkė Denis.
-Mane nužudė, tik tu nesijaudink, būk vyras. Pasirūpink seserimi. Mano kabinete antrame stalčiuje yra laiškas jums abiems. Ir vienas Misai prašau juos perduoti.- tarė jis.
-Bet tėve tu gali pasilikti čia su mumis..- tarė Denis.
-Ne negaliu, manęs laukę ten..- parodė jis į dangų.- lik sveikas sūnau..- tai tardamas jis išnyko.
-Nee..- rėkė- nepalik manęs..

Bella isejo pro sonines, duris nes taip buvo greiciau. Nors buvo saltas vakaras, taciau mergina buvo su savo suknele ir jokio salcio nejaute. Tik isejusi pro duris isgirdo Deni. Pribegusi prie jo sutrikusi tare:
-Kas atsitiko? Kas tau Deni?:-pirma karta gyvenime mate toki Deni

Denis atsisuko. Jo akys buvo raudonos, išverktos.
-Mano tėvo.. nebėra- sukandęs dantis tarė.
Trenkė kumščiu į sustingusią žemę.

Bellai gerkleje rodos strigte strigo zodziai, nes jai buvo labai gaila Denio, tad stengesi kalbeti labai raminanciai:
-Kaip tai nebera? Juk jis pries keleta valandu buvo mokykloje..:-ziurejo i sugniuzdyta Deni(xD)

Denis pažiūrėjo į Bellą.
-Jį nužudė. Su nedovanotinais kerais..- tarė jis.
Atrodo jį apleido jėgos. Jo rankos sulinko.

Radvil ėjo iš salės,rankoje buvo ugninė(xD).Pamtė Denį ir Bella,Radvil priėjo prie jų.
-Deni..kas atsitiko?-atsargiai paklausė.

Mia atseke paskui deni ir tare:
-Uzjauciu..

Bella pamate Radvil su ugnines buteliu. Tada atsisukusi tare Deniui:
-Nusiramink..zinau dabar tai skamba labai kvailai, bet patikek manim, viskas bus gerai. Tavo tevas taves niekada nepaliks, jis visada bus salia, nors tu jo ir nematysi..Buk stiprus del savo merginos..Deni:-kalbejo svelniai ir itikinamai, kad nors kiek jis nusiramintu.

Mia apkabino ji ir gloste nugara

Radvil paslėpė uginę už nugaros ir nugirdo Bellos žodžius.
-Olis?..Oliveris?-paklausė.
-Kas jam?

-Nieko čia gero nematau..- suriko jis nesusitvardęs.
-Bella..- atsiduso- ačiū už pagalba, bet.. bet nieko nepakeisi..- tarė kiek ramiau nerėkdamas bet pakeltu balsu.

-Mia...- tarė
-...tu nemelavai...

Bella atsitojo leisdama Mijai paguosti Deni. Priejusi salia Radviles tyliai tare:
-Ji nuzude..

-As tau niekad nemeluoju, Deni..

Denis nesusivaldė..
Jam iš akių vėl pasileido ašaros..
Jos krito ant sniego tirpdydamos jį..

Mia dar stipriau ji apkabino ir pabuciavo:
-Neverk..

Bella ziurejo i Deni:
-Nusiramink..:-tare svelniu balsu:-sitai tau neturi sutrukdyti toliau dziaugtis gyvenimu..tavo tevas tikrai nenoretu taves tokio matyti..jis nori kad butum stiprus ir nepaluztum..

-Tikrai Deni,Oliveris tavęs tokio nenorėtų matyti-tarė švelniai.

Mia tare:
-Nesedekim cia, Deni.
Tada pakele ji nuo zemes ir tare:
-Eime i vidu

-..aš atkeršysiu...- tarė jis sukandęs dantis.
Nusišluostė ašaras.
-Mia susimatysim vėliau- tarė ir pabučiavo ją.
-Ačiū Bella, Radvil...- tai tardamas jis nuėjo miško link

Bella kiek neramiai pazvelge i nueinati Deni ir tyliai tare:
-Nieko gero tai neduos..
Atsisukusi i Radvile ir Mija tare:
-Na susitiksim veliau:-syptelejo ir tare Mijai:-saugok ji, dabar tu jam viskas..
Apsisuko ir nuzingsniavo.

Mia tare:
-Ate brangusis

Mergina net nejuto, kad lyja.....Ji nepastebejo, kad bega per balas taip pat....Galvoje jai vis dar sukosi ikyrios mintis.Po kiek laiko ji pribego prie duru ir galiausiai sunkiai alsuodama sustojo......Tik dabar ji susivoke, kad ji vos gaudo kvapa, o sona varsto siaubingi diegliai......Vis dar sunkiai alsuodama ji isispoksojo i duris.....Kas man darosi...?Kodel taip?.........Ji persibrauke delnais sau per juodus kaip anglis plaukus......Jos plaukai buvo prarade auksine, svelnia spalva.....Jie buvo slaput slaputeliai.....Visi drabuziai ant jos kuno buvo kiaurai permirke taip pat.....Misa pazvelge i dangu ir pamate, kad jau nebelyja.....Ji net nepastebejo, kada liovesi pyles tas smarkus lietus......Merginos galvoje vel pasirode Oliverio veidas......Mergina prisimerke, jos akys igavo ruda spalva......Kodel?...Kodel mane palikai?...As viena nebegaliu....Man per sunku....As per silpna.........Jos oda suspindejo lyg pabarstyta deimantais...Mergina skausmo perkreiptu veidu nuzvelge tolumoje esanti Uzdraustaji miska....Kodel mane visi palieka?.....Ka as blogai darau?....Kodel nepasakot?....Nesuprantu....Viskas per daug sudetinga...Nesuprantu...Sio pasaulio..........Ji nusisluoste asaras ir susiguzusi, nubego i pili....

» Prie Ąžuolinių durų
» Nutysęs, didžiulis medis prie ežero