It's La Push, Baby, La Push! [[Collector]]

Na, mano terlionės su raidėmis ir žodžiais....

Tai ką gi... Sėdžiu, žinoma, namie, prie sukiurusios geldos, šiais laikais vadinamos PC... Lagas. Kas gi daugiau? Ką man dar gali duoti ši prakeikta dėžė? Juk ji neatstoja man viso pasaulio, kurį mato kosmonautai pro erdvėlaivio langą, palikę mūsų atmosferą.. Jis negali man duoti tų prakeiktų grybų skonio, kurį šiuo metu jaučiu burnoje. Per visus modemus, laidus ir mikroshemas negaliu pajusti jų kartumo..
Kam visa tai? Vienas didžiulis laikrodis... Mat visi skuba.. o gyvenimas - viena didžiulė parduotuvė. Visi tik ir skuba išparduoti. Parduotuvės - maisto produktus, turgūs - drabužius, senos bobutės - daržoves, čigonės prie "Bičiulio" - cigaretes.. Žmonės - jaumus, mintis, savo kūnus...
Kai apima liūdesys... imu norėti, kad mane nupirktų velnias. Arba Dievas... Pasiimtų tai, ką turiu dabar, ir viską kardinaliai pakeistų. jausmus, pasaulėžiūrą, mąstymą, lytį... Kažkodėl atrodo, kad kitiems gyventi geriau. Lengviau... O aš čia numesta vien tam, kad praskaidrinčiau jų liūdną rutiną...
Gal taip ir nėra... Bet tik gal. To niekas negali paneigti. Žinau, žinau... Sakysit :"Protas - mano valdžia", arba "Pats laikas nebemąstyt jausmais"... bet kitaip jau nebegaliu. Mirčiau, jeigu viskas dingtų. Tie nuostabūs, nors ir paprastučiai dalykai, kurie praskaidrina kiekvieną rytą... Vien žiūrint į žvaigždes ima imti juokas iš to, kas akivaizdu, bet kitiems nepastebima...
O jūs tikriausai juokiatės iš manęs ir svarstote, kaip imanoma būti tokiai mažai ir kvailai svajoklei.. Ir teisingai darot. geriau gyventi ten, kur jūs, o ne mano pasaulyje. Nes jis pilnas riksmų, ašarų, maldų, ir viską griaunančios muzikos... kuri pakeičia tiek daug... bet nepakankamai.
Kai imu gailėtis to, ko nepadariau, prisimenu vieną seną dainą... Mėlyną dainą. Kuri pilna liūdesio ir bejėgiškumo, kai negali nieko pakeisti ir jautiesi oks mažas pasaulyje, kuriame reiia kovoti už savo įsitikinimus, ir saugotis, kad per anksti neišeitum anapilin.

______________________________________________

Kartą sugįžo gerumas
Į mano negyvas akis.
Saulę užtemdė lyg dūmas -
Džiaugsmas ir laimė sugrįš.

Kartą sugryžo gerumas
Į mano ištiestus pirštus.
mano rankos - orumas,
Baltos lyg sniegas prieš jus.

Kartą sugrįžo gerumas
Į mano nublukusią širdį.
Dabar širdyje toks didumas!
Bet jo niekas aplinkui negirdi..
__________________________________

Tokia nesamonė tas džiaugsmas,
Tokia nesamonė tas liūdesys,
Ir širdį plėšantis bevalis skausmas,
Kuris miegot neleidžia naktimis.

Kokia nesamonė tas mėnuo,
Tas kvailas melas vien vardan kitų.
Tokia nesamonė tas miegas,
Kuris atplėšia nuo sapnų..

Kokia nesamonė svajonės,
Numirusios vardan vilties.
Ir krinta akmenų dėjonės
Ant sudaužytos, negyvos širdies.
__________________________________

Norėčiau pasakyt,
Kad aš niekas.
Bet meluočiau.
O aš nemeluoju.
Niekada. Niekam.
Norėčiau pasakyt,
Kad baltas sniegas
Sugrįš. Bet meluočiau.
O aš nemeluoju.
Niekada ir Niekam.
Norėčiau tau sušukt,
Kad tu man viskas,
Bet bijau,
Kad pameluosiu.
O aš nemeluoju.
Niekad. Niekam.
Norėčiau pasiklyst.
Tuomet meluočiau,
Nes aš ir taip pasiklydus:
Tarp savęs,
Tarp jausmų,
Pareigų, svajonių,
Norų ir draugų,
Tarp meilės,
Tarp kančių...
Nebežinau jau,
Ką jaučiu.
Bet tau nemeluosiu.
Niekad.
________________________________

Kai baltas vėjas įsiverš pro tamsią naktį
Į mano širdį, drebančią kampe,
Aš paklausiu tavęs: ar tau gali užtekti
Vien laukimo, buvimo šalia?..

Aš norėčiau tiek daug pasakyti,
Ir paklausti, ir juoktis kartu..
Aš norėčiau ant lango paišyti
Baltą naktį, kurioj męs abu.

Aš norėčiau prišaukti tau vėją
Ir nukelti žvaigždes nuo dangaus.
Bet tylėsiu. Ir lauksiu kasdieną
Tavo žodžio ir balso švelnaus.

Bėga laikas, o dienos ilgėja..
Aš jau bėgu nuo meilės riščia.
Supratau, kad nebeturiu vietos
Po šia saule. Gyvensiu viena.

Taip norėčiau iškišti liežuvį
Ir parodyt pasauliui špygas,
Nes aš ta, kuri nieko neturi.
Ir nereikia. Man laukimo užteks paslapčia.
_________________________________

..........
Toje šaly subėga visos upės.
Jų vandenys karšti tarsi ugnis.
Na, o dangus - beribis baltas pūkas,
Su daug rasos lašelių - žvaigždėmis...
__________________________________

Aš tyliai tyliai nusijuoksiu.
Ir paprašysiu vėjo: "Būk su manimi"..
Ir nežinau kodėl, bet aš ilgiuosi
Šviesos, laukimo, tikėjimo su viltimi.

Aš nežinau, kodėl šypsausi,
Nes vėjas šiaušia man kasas.
O mano širdį šaltis kausto,
Lyg nesušalusias balas...

Aš padainuosiu vieną dainą,
Kurią iškart išmesi iš minčių,
Nes ji skaudi, liūdna palaima
Nuo mane slegiančių kančių.

Aš padainuosiu dainą apie gruodį,
Ir apie žiemą... Apie pūgą su žirgais.
Prisiminimų rūmus, ir paguodą,
Ir apie auksą, kuris žiba pelenais.

Ir atsistojus tyliai tyliai verksiu.
Ir paprašysiu vėjo: "Skriski nuo manęs".
O būdama viena, pro ašaras dainuosiu
Tą dainą apie gruodį ir šokančias poras...
___________________________________

Rašau kažką..
Vėlyvą vakarą man skamba
Širdies melodija tyli.
Rašau kažką..
Bet man to neužtenka.
Man reikia to,
Ko, žinau,
Man duoti negali.
Baltų baltų gitaros stygų,
Ir balto veido nuo lietaus,
Prisiminimų, beprasmybės,
Ir, dargi, mylinčio žmogaus...
Bet bėga laikas...
Aš vis laukiu...
O laukdama pražilt imu.
Balta svajonė mano plaukus
Greitai ir tyliai dažo likimu.
Žinau.. Ilgai man šičia būt neskirta.
bet leiskit būt man tuo,
Kas ir esu.
Ir nebandykite manęs pakeist, nes aš
Ne Dievu, o savim tikiu.

Ir lai prasmenga šios eilutės skradžiai!
Ir tebūnie - griovy gulėsiu negyva.
Gyvemimas žiaurus man. Bet bent jau pradžiai
Turiu prisiminimą. Jis apie tave..
____________________________________

Tu išeini.
Ir uždarai duris..
Tu palieki mane,
Išsineši visas viltis.
Neatsigręždamas eini,
O aš matau tave
Savoj minty,
Kai tu eini..
Kiekvienas žingsnis
Atsiliepia tūkstančiais aidų..
Tavų akių sustingęs žvilgsnis
Jau nebeprimena dienų,
Kai buvome kartu.
Aš ir tu..
Aš prisiminsiu tavo balso tembrą
Kai pasijusiu baisiai vieniša.
Jis primena tą šalį, kurioje
Norėčiau aš nubust bent vieną rytą..
Matau atmintyje tavas akis..
Ir jos dar kartą mano širdį apsvaigina.
Ir bando vėl priverst svajoti apie tai,
Ko niekada nebus.
Žinau... Susiradai tu kitą.
O aš tik šiaip buvau tau žiaslas malonus,
Kurį tau atsibodus numetei staiga.
Taip ir nesupratai
Kokia jaučiausi vieniša.

Labai graziai rasai
Visada zinojau, jog tavo eiles bei tekstai nerealus

Neee... tai tik nesamones :D